Paskutiniu metu daugėja išsivysčiusių šalių, kurios pradeda taikyti neigiamas palūkanų normas. Apie tai vis dažniau kalbama žiniasklaidoje. Penki centriniai bankai – Europos centrinis bankas (ECB), Danijos nacionalinis bankas, Šveicarijos nacionalinis bankas, Švedijos centrinis bankas „Riksbank“ ir Japonijos centrinis bankas – taiko neigiamas palūkanų normas, mokamas komerciniams bankams už indėlius, laikomus šiuose centriniuose bankuose.
Svarbiausias šių sprendimų tikslas – skatinti ekonomikos augimą ir kovoti su maža infliacija ir didėjančia defliacijos grėsme. Klausimas, kiek šie sprendimai bus efektyvūs, nes neaišku, su kokiomis pasekmėmis susidurs ir kaip elgsis komerciniai bankai, institucijos ir įmonės, jei palūkanų normos ir toliau mažės ar išliks neigiamos ilgesnį laiką.
Kodėl taikomos neigiamos palūkanų normos?
Jei palūkanos neigiamos, indėlininkas, pavyzdžiui, komercinis bankas, turi susimokėti centriniam bankui už galimybę jame laikyti pinigus. Teoriškai tokia politika turėtų skatinti bankus skolinti savo lėšas verslui ir privatiems asmenims bei taip skatinti ekonomikos augimą, o ne laikyti jas centriniuose bankuose ir už tai mokėti. Kitas pavyzdys galėtų būti indėlininkas, tarkim, didelė įmonė, kuri turi susimokėti už laikomas lėšas komerciniam bankui, jei pastarasis taiko neigiamas palūkanas įmonių lėšoms, laikomoms šiame banke. Šiuo atveju vienas iš tikslų būtų paskatinti įmones naudoti lėšas verslo investicijoms ir taip prisidėti prie ekonomikos augimo. Dar vienas pavyzdys – neigiamos palūkanų normos galėtų teoriškai reikšti, kad skolintojas galbūt turėtų sumokėti paskolos gavėjui už jam suteiktą galimybę paskolinti, tačiau pagrindinis skolinimo tikslas yra gauti grąžą už banko prisiimamą skolininko kredito riziką. Teisingiau būtų sakyti – neigiamų palūkanų normų taikymas turėtų lemti skolinimosi sąnaudų mažėjimą. Tokiu būdu būtų skatinamas vartojimas, kuris yra vienas iš svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių. Tačiau visi šie palūkanų mažinimo tikslai ir ketinimai yra labiau teoriniai, ir dar neaišku, kaip jie bus įgyvendinami praktiškai.
Kaip tai vyksta? Euro zonos pavyzdys
Euro zonoje pagrindinė ECB siekiamybė šiuo metu – skatinti ekonomikos augimą ir didinti infliaciją. Apskritai ECB turi tikslą užtikrinti kainų stabilumą – vidutiniu laikotarpiu išlaikyti infliaciją, kuri būtų maždaug 2 procentų (šiuo metu euro zonos infliacija yra šiek tiek žemiau nulio). Kaip ir daugelis centrinių bankų, ECB gali daryti įtaką infliacijos dydžiui nustatydamas bazines palūkanų normas. Jei bankas nori kovoti su didele infliacija, paprastai palūkanų normas didina, taip brangindamas skolinimąsi ir skatindamas taupymą. Priešingai, jei nori kovoti su pernelyg maža infliacija, bazines palūkanų normas mažina.
ECB gali daryti įtaką nustatydamas tris palūkanų tipus:
- vienos nakties ribinio skolinimo (angl. the marginal lending facility for overnight lending to banks),
- pagrindinę refinansavimo operacijų (angl. the main refinancing operations),
- indėlių (angl. the deposit facility).
Pagrindinė refinansavimo norma, arba bazinė palūkanų norma, yra palūkanų norma, už kurią komerciniai bankai gali reguliariai skolintis iš centrinio banko, o indėlių palūkanų norma yra palūkanų norma, kurią bankai gauna už indėlius, laikomus centriniame banke.
Euro zonos ekonomika atsigauna labai lėtai, infliacija yra artima nuliui ir, galimai/kai kurių ekonomistų nuomone, išliks žemiau užsibrėžto 2 proc. lygmens dar ilgą laiką. Todėl ECB toliau mažina ir taip mažas ar net neigiamas palūkanų normas. Visi trys palūkanų normų tipai buvo mažinami nuo 2008 metų, o naujausias palūkanų mažinimas įvyko 2016 m. kovo mėnesį. Bazinė palūkanų norma buvo sumažinta nuo 0,05 proc. iki 0 proc., o indėlių palūkanų norma sumažinta dar daugiau į neigiamą pusę – nuo -0,3 proc. iki -0,4 procento. Tokį savo sprendimą ECB grindžia tuo, kad tai yra viena iš priemonių rinkinio dalių, kuria siekiama užtikrinti kainų stabilumą, kuris būtinas tvariam euro zonos augimui palaikyti.
Indėlių palūkanų norma, kuri dabar tapo dar labiau neigiama, reiškia, kad euro zonos komerciniai bankai, laikantys indėlius ECB, turi dar daugiau mokėti Europos centriniam bankui. Kyla klausimas – ar bankai gali išvengti neigiamų indėlių palūkanų normų? Pavyzdžiui, gal jie gali nuspręsti laikyti pinigus grynaisiais? Jei bankas turi daugiau pinigų, negu reikalaujama laikyti ECB privalomųjų atsargų, ir jis nenori jų skolinti kitiems komerciniams bankams, tuomet jis turi tik dvi galimybes: laikyti tuos pinigus sąskaitoje centriniame banke arba grynaisiais (žinoma, centriniai bankai labiausiai nori, kad bankai padidintų skolinamų lėšų mastą verslui ir privatiems asmenims). Tačiau grynųjų laikymas irgi kainuoja – bent jau nuo tada, kai bankai turi užtikrinti saugų grynųjų lėšų laikymą. Taigi mažai tikėtina, kad bankai pasirinks tokią galimybę. Labiau tikėtina, kad bankai arba skolins pinigus kitiems bankams, arba mokės neigiamas indėlių palūkanų normas. Iš šių dviejų galimybių antroji yra labiau tikėtina, nes šiuo metu daugelis bankų turi daugiau lėšų, negu gali paskolinti, ir skolintis iš kitų bankų nėra poreikio.
Teigiama ir neigiama neigiamų palūkanų normų įtaka
Nors centriniai bankai siekia skatinti ekonomiką ir didinti infliacijos lygį taikydami neigiamas palūkanų normas, tokia politika yra neįprasta ir kelia susirūpinimą bei neužtikrintumą, kurį reikia įvertinti. Toliau aptarsime keletą pagrindinių šios pinigų politikos privalumų ir trūkumų.
-
Jeigu centrinių bankų pastangos paskatinti ekonomiką taikant neigiamas palūkanų normas butų sėkmingos, tai būtų teigiamas ženklas bankų sektoriui. Jeigu rinkoje vyrautų tikėjimas, kad neigiamos palūkanų normos ilgainiui daro teigiamą įtaką ekonomikos augimui, tai padidintų lūkesčius dėl aukštesnės infliacijos ir didesnių palūkanų normų ateityje, kurios padidintų bankų grynąją palūkanų maržą (komerciniai bankai pajamas, arba teigiamą grynąją palūkanų maržą, uždirba iš palūkanų skirtumo, kuris susidaro taikant didesnes teikiamų paskolų nei bankų indėlininkams mokamų už indėlius palūkanas). Esant palankioms ekonomikos sąlygoms, bankai būtų linkę daugiau skolinti, o skolininkai, tikėtina, gebėtų užtikrinti paskolų grąžinimą laiku. Kita vertus, neigiamos palūkanų normos gali ir pakenkti bankų sektoriui. Jeigu paskolų palūkanų normos mažėtų dėl vis labiau mažėjančių rinkos palūkanų normų, o komerciniai bankai nenorėtų arba negalėtų nustatyti neigiamų indėlių palūkanų klientams, bankų grynoji palūkanų marža vis labiau mažėtų.
-
Neigiamų palūkanų politika turėtų paskatinti komercinius bankus vis daugiau skolinti norint išvengti centrinio banko taikomų mokesčių už lėšas, kurios viršija privalomų atsargų dydį. Tačiau, kad skolinimasis dėl neigiamų palūkanų padidėtų, komerciniai bankai turėtų skolinti daugiau net ir taikydami mažesnes palūkanas. Neigiamos palūkanų normos pristatomos kaip priemonė kovoti su lėtu ekonomikos aktyvumu ir defliacijos rizika, o tai reiškia, kad įmonės tokioje aplinkoje susiduria su iššūkiais, o bankai skolindami – su didėjančia kredito rizika ir mažėjančiu pelnu. Jei dėl to imtų didėti nuostolingų paskolų dalis portfelyje, bankai skolinimosi mastą galėtų net ir sumažinti. Be to, sunkumai nustatant neigimas palūkanų normas indėlininkams gali reikšti skolinimosi normų didėjimą vartotojams.
-
Neigiamos palūkanos gali susilpninti šalies nacionalinę valiutą, todėl eksportas taptų vis labiau konkurencingas, o brangstantis importas padidintų infliaciją. Tačiau neigiamos palūkanos gali išprovokuoti valiutų karą – situaciją, kai šalys sąmoningai siekia susilpninti savo šalies valiutą norėdamos paskatinti savo šalies ekonomikos augimą. Panašu, kad siekis silpninti savo šalies valiutą yra viena iš skatinamosios pinigų politikos priemonių. Bet apskritai viso pasaulio mastu valiutų devalvacija nėra žaidimas, kuriame vienas laimi, kitas pralaimi: viso pasaulio valiutų krepšelis negali nuvertėti savo atžvilgiu. Kraštutiniu atveju valiutos devalvacijos konkurencija galėtų paskatinti protekcionistinės prekybos politiką, kuri galėtų daryti neigiamą įtaką viso pasaulio ekonomikai.
-
Investuotojų atžvilgiu neigiamos palūkanų normos teoriškai turėtų daryti įtaką rinkai panašiai kaip ir tuo atveju, kai palūkanų normos yra mažinamos iki nulio – tai turėtų daryti teigiamą įtaką akcijų kainoms, nes ryšys tarp palūkanų normų ir akcijų rinkos yra atvirkštinis. Sumažėjusios palūkanų normos reiškia, kad tų, kurie skolina pinigus ar perka obligacijas, galimybės gauti pajamų iš palūkanų mažėja. Racionaliai vertinant, palūkanų normų sumažėjimas investuotojus turėtų paskatinti savo investicijas perkelti iš obligacijų rinkos į akcijų rinką. Kartu sumažėjusios palūkanų normos įmonėms turėtų suteikti galimybę plėsti verslą mažesnėmis sąnaudomis, o tai turėtų didinti jų būsimas pajamas ir dėl to turėtų brangti įmonių akcijos. Tačiau praktiškai neigiamų palūkanų politika gali būti ne tokia naudinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, investuotojai žinodami, kad neigiamos palūkanos yra priemonė kovoti su problemomis, kurias patiria ekonomika, gali jas vertinti kaip silpnos ekonomikos požymį ir vengti prisiimti riziką. Taip pat, kaip jau minėta, neigiamos palūkanų normos nebūtinai paskatintų komercinius bankus didinti skolinimosi mastą, o mokesčiai centriniam bankui ir mažėjančios palūkanų pajamos turėtų neigiamą įtaką bankų pelnui ir apsunkintų visą finansinį sektorių. Sunkumai, atsiradę finansiniame sektoriuje, neigiamai veikia visą akcijų rinką. Tačiau net jeigu komerciniai bankai ir būtų pasirengę skolinti daugiau, nėra aišku, ar tai paskatintų verslą ir privačius asmenis skolintis ir išleisti daugiau.
- Neigiamos palūkanos gali būti vertinamos kaip dar viena centrinių bankų skatinamosios politikos priemonių (kaip kiekybinio skatinimo) kovojant su ekonomikos nuosmukiu ir maža infliacija. Kita vertus, neigiamų palūkanų normų nustatymas gali reikšti, kad centriniai bankai jau išnaudojo visas galimas skatinimo priemones ir rinkos dalyviai gali imti nerimauti dėl centrinių bankų priemonių stokos, jei ekonomika panirtų į recesiją.
Išvados
Centriniai bankai yra pasiryžę imtis veiksmų ir taikyti visas galimas priemones ekonomikos ir infliacijos augimui skatinti. Net ir esant nulinei palūkanų normai, daugelis centrinių bankų ima taikyti neigiamas palūkanas, norėdami pasiekti savo tikslus. Sunku įvertinti pagrindinius šios politikos privalumus ir trūkumus, kadangi iki šiol neigiamos palūkanos tokiu mastu taikomos nebuvo. Todėl verta nagrinėti ir atidžiai stebėti galimas nenumatytas šios vis labiau populiarėjančios politikos pasekmes. Iki šiol, pavyzdžiui, euro zonos ekonomika augo lėtai, infliacija ir toliau išlieka nedidelė, komerciniai bankai vis dar neskuba skolinti ženkliai daugiau, o vietoj to ieško kitų būdų, kaip sumažinti daromą žalą jų pelnui, įmonių ir fizinių asmenų noras daugiau skolintis irgi didėja gana lėtai. Investuotojai taip pat neskuba prisiimti daugiau rizikos investuodami, o obligacijų pajamingumas ir toliau išlieka rekordiškai mažas. Taigi norint tinkamai įvertinti tikrą neigiamų palūkanų normų įtaką reikia daugiau laiko.
Šaltiniai: European Central Bank, World Bank, Bank for International Settlements, Nasdaq, Investopedia, Bloomberg, BBC, CNBC.
