L. Maskoliūnė pasakoja augusi inžinierių šeimoje: mama dirbo inžiniere, o tėtis – statybininku. „Matydama jų darbą, sakiau sau, kad jau į technikos universitetą tikrai niekada nestosiu, o išėjo taip, kad baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Jau tada supratau, kad reikia niekada nesakyti „niekada“, – tokiu požiūriu vadovaujuosi iki šiol“, – sako pašnekovė.

Tiesa, baigus studijas save teko išbandyti ir kitose srityse – telekomunikacijos ir reklamos, tačiau įgytas žinias L. Maskoliūnė sako pritaikiusi ir tuomet, kai netikėtai pasuko į nekilnojamojo turto sektorių. „Pradėjusi dirbti prekybinio nekilnojamojo turto vystymo srityje, sujungiau tokią savo kompetenciją kaip finansai, investicijų valdymas, prekyba, rinkodara, reklama. Turbūt dėl to toje srityje užsibuvau dešimtmetį, o prieš aštuonerius metus atėjau vadovauti į „Technopolis Lietuva“, kur mano pagrindinis indėlis yra į verslo plėtrą“, – sako vadovė.

Nors ir skaičiuojanti dvi dešimtis metų patirties nekilnojamojo turto versle, savęs vadinti šios srities specialiste L. Maskoliūnė nelinkusi. „Mano stiprybė tikrai ne plytos, statybos ir pastatų efektyvumas – dažnai sakau, kad nesu nei statybų, nei nekilnojamojo turto ekspertė, nes mano kuriama vertė susijusi su žmonėmis, klientais, jų aptarnavimu, produkto kokybe ir įmonės valdymu“, – sako ji.

Pasirinkimas – į stereotipus nekreipti dėmesio

Pašnekovės vadovaujamo darbo stažas – įspūdingas: pirmąkart vadove telekomunikacijų įmonėje ji tapo dvidešimt ketverių. „Tai buvo gera mokykla, nes nebuvo laiko kažko išmokti ar pasiruošti iš anksto – visko teko mokytis darant, bandant,  kitaip sakant, pakeliui, – sako L. Maskoliūnė.

„Technopolis Lietuva“ vadovės teigimu, jos niekada nemotyvavo pareigos, kur kas svarbiau buvo veiklos pobūdis ir laisvė veikti. „Man tikrai patiko tai, ką dariau, dirbau daug, be to, esu linkusi prisiimti atsakomybę – turbūt dėl to taip susiklostė, kad ėjau vadovaujamas pareigas. Visad sakau, kad darbą reikia daryti su vėjeliu ausyse – tuomet ir pareigos, ir visi kiti su jomis susiję priedai ateina savaime“, – tikina moteris.

Per tiek metų vadovavimo ji sako ne kartą susidūrusi su lyčių stereotipais, tačiau laikosi požiūrio, kad kiekvienas renkamės, kaip į juos reaguoti. „Savaime suprantama, kad stereotipai apie moteris ir vyrus egzistuoja – mes su jais augome, matėme savo šeimose, mums tai buvo įprasta. Turi praeiti nemažai laiko, pasikeisti kelios kartos, kad jie išnyktų. Aš labai palaikau moterų lygių teisių ir lyderystės idėjas, dėl to esu asociacijos „Lyderė“ narė, kurioje tikimės įgyvendinti svarbius konkrečius pokyčius moterų profesinio augimo galimybių, atlygio, vaikų priežiūros, lyderystės srityse. Aš savo ruožtu visuomet, karjeros kelyje susidūrusi su stereotipų apraiškomis, rinkausi ne piktintis dėl priekabiavimų ar stereotipinių komentarų, o į juos niekaip nereaguoti. Jei kažkas gyvena tais stereotipais,  tai yra jo kelias ir pasirinkimas, o aš renkuosi tiesiog eiti savo keliu ir veikti be pykčio ir neapykantos“, – savo nuostatą atskleidžia L. Maskoliūnė.

Drąsa tikėti savimi

Pašnekovės nuomone, moteris nuo aukštų pareigų ar savo verslo kūrimo sustabdo paprasčiausiais nepasitikėjimas savimi. „Manau, mes pačios esame linkusios galvoti, kad nesugebėsime, nepavyks, nors tai nėra tiesa, moterys lygiai taip pat gali puikiai valdyti didelį verslą. Be abejo, kad vyrų ir moterų prigimtis skirtinga, skiriasi ir vadovavimo būdai, bet pažiūrėkite į šiandieninę situaciją – kriziniais atvejais valdymo imasi moterys, ką šiandien matome ir mūsų valstybėje. Manau, moterims labiausiai kiša koją nepasitikėjimas, dėl kurio nepretenduojame į kažkokias pareigas, nedrįstame pasisakyti ir vis dar galvojame, kad moters balsas mažiau svarus negu vyro“, – sako L. Maskoliūnė, raginanti pradėti keisti požiūrį nuo savęs.

Ji pati atskleidžia dar visai neseniai negalėjusi pasigirti dideliu pasitikėjimu savimi. „Dar prieš kelerius metus aš nesuvokiau savo vertės nei kaip žmogus, nei kaip profesionalė ir vis ieškojau patvirtinimo iš šalies, siekiau įrodyti sau ir kitiems, kad galiu. Nors iš šalies turbūt atrodė kitaip, visgi einu generalinės direktorės pareigas. Visi mes turime daug socialinių rolių, toks buvo mano profesinis pasirinkimas , ir aš atitinkamai  elgiausi. Visgi, kai kiti mane girdavo ar sakydavo, kad esu daug pasiekusi, viduje jausdavausi, lyg kalbėtų ne apie mane“, – pripažįsta pašnekovė.

L. Maskoliūnė sako, kad savo vertę suvokti padėjo domėjimasis saviugda ir gilinimasis į save. „Tik prieš kelerius metus atėjo suvokimas, kad viską, ką turiu, sukūriau savo rankomis – vadinasi, turiu kažkokią vertę, vien tai, kas esu, savaime yra vertinga. Toks požiūris leidžia prisiimti daugiau atsakomybės savo gyvenime, suprasti, kad gali rinktis, kur tu nori būti, kuo tu nori būti ir kaip jaustis. To linkėčiau visoms moterims – spręsti pačioms už save, o ne leisti, kad lemtų aplinkybės“, – drąsina ji.

Pastaraisiais metais L. Maskoliūnę labiausiai profesiškai įkvėpusios asmenybės – Brene Brown ir jos knygos „The Courage to be Vulnerable“ („Didi drąsa. Kaip sprendimas būti pažeidžiamu keičia mūsų gyvenimą“) ir „Dare to Lead“ („Išdrįsk vadovauti“), pašėlusiai atvira ir bebaimė „Spanx“ įkūrėja Sara Blakely, o išskirtinis lyderis – Barakas Obama. Ieškodama sprendimo, kaip suteikti darbuotojams daugiau galimybių kurti, išlaikyti dalyvavimą veikloje ir ugdyti jų galimybes, atsakymus ji sako radusi Frederiko Laloux knygoje „Reinventing Organisations“ („Išrasti organizacijas iš naujo“), kuri paskatino keisti valdymo formą ir savo organizacijoje. O pastaroji labai gilų įspūdį palikusi ir daug minčių sukėlusi knyga – Ayn Rand „Šaltinis“.

Pusiausvyros ieškoma pagal būseną

Pašnekovė sako, kad darbo valandų niekada neskaičiavo – visada dirbo daug ir atsidavusi, taip išliko ir iki šiol. „Dėl mano pareigų specifikos man gali prireikti ir atostogų metu atsiliepti telefonu, tačiau, kiekvienas renkasi, ar atostogų metų uždaryti kompiuterį ir visiškai atsiriboti, ar skirti kažkiek laiko perskaityti el. laiškams ir grįžus nebūti atitrūkus nuo reikalų. Aš renkuosi pastarąjį variantą, ir man tai praverčia“, – tikina ji.

Aktyvi moteris atskleidžia, kad  į darbo ir poilsio pusiausvyrą žvelgia per asmeninių prioritetų ir vidinės būsenos prizmę. „Manau, kad pusiausvyra klaidingai suvokiama kaip kažkoks valandų paskirstymas darbui, poilsiui, šeimai, sau. Tačiau iš tiesų ji priklauso nuo kiekvieno individualių prioritetų ir prioritetų dabartiniu metu. Jei man šiandien prioritetas yra darbas ir aistra savo veiklai, tai ir dirbdama dvylika valandų jausiuosi gerai. Jei kitą dieną man prioritetas šeima, nesigraušiu, kad kažkokių įspūdingų rezultatų nepasiekiau darbe. Jei jaučiame disbalansą, turime sau atsakyti, kas man šiuo metu labai svarbu, kam noriu skirti daugiausia savo dėmesio. Tik taip daug dirbdamas gali jausti, kad puikiai suderini darbą ir poilsį, laiką sau ir šeimai“, – savitą požiūrį atskleidžia L. Maskoliūnė.