Šiemet SEB bankų specialistams Baltijos šalyse pirmą kartą apskaičiavus pasirengimo pensijai rodiklį (PPR), Lietuvos gyventojų pasiruošimas senatvei pagal dešimtbalę sistemą įvertintas vos trejetu. Nepaisant to, tyrimo metu paaiškėjo, kad šalies gyventojų lūkesčiai dėl būsimos pensijos — pakankamai dideli. Realius skaičius jie pranoksta daugiau kaip 1,5 karto.
Kone vienintelis Lietuvos senjorų pajamų šaltinis — valstybės mokama pensija, tačiau du iš trijų būsimųjų Lietuvos pensininkų nesidomi ir nežino, kokia ji bus ir kaip ją padidinti. Šie žmonės senatvėje gali susidurti su realia skurdo ir socialinės atskirties rizika. Ar galime to išvengti?
Demografinės prognozės neguodžia
Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės dr. Julitos Varanauskienės, veiksmų būtina imtis jau dabar, nes prastėjanti demografinė situacija pensinio amžiaus žmonių problemas tik aštrins.
„Pirmą sykį apskaičiavus PPR paaiškėjo, kad lietuviai dar nesuvokia, kas jų laukia senatvėje. Pernai vidutinė senatvės pensija sudarė apie 45 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Tačiau Lietuvos gyventojai tikisi gauti 78 proc. dabartinio darbo užmokesčio dydžio pensiją. Jie ne tik nenujaučia, koks skaudus bus pajamų sumažėjimas, bet ir nepagrįstai viliasi, kad senatvėje sumažės poreikiai, tad pinigų tiek daug nebereikės“, — sako J. Varanauskienė.[content term="Infobankas - pensija"]
Statistiniai duomenys teikia mažai vilties — demografiniai rodikliai Lietuvoje yra vieni prasčiausių ES. Dėl spartaus visuomenės senėjimo išlaidos pensijoms didės, taigi, didės ir mažėjančiam dirbančiųjų skaičiui tenkanti mokesčių našta. Daugėjant pensininkų ir mažėjant dirbančiųjų teks arba mažinti išmokas, arba vėlinti pensinį amžių.
„Eurostat“ duomenimis, tik dešimtadalis dirbančių Lietuvos pensininkų dirba savo malonumui, kitaip tariant — dėl nefinansinių priežasčių. Tuo tarpu ES vidurkis siekia 37 procentus. Norint pasiekti tokį rezultatą būtini pokyčiai tiek darbo rinkoje, tiek ir pensijų sistemoje, kuri turėtų būti finansiškai tvaresnė ir suprantamesnė žmonėms“, — svarstė J. Varanauskienė.
Ar pakaktų reformuoti „Sodrą“?
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno nuomone, valstybinės „Sodros“ pensijų sistemos ateitis — sudėtinga, o nusprendus ją išlaikyti, būtina spręsti bent jau įmokų ir išmokų balanso problemą.
„Dabar „Sodros“ išmokos gali viršyti įmokas, dėl to atsiranda deficitas ir skola, kurią ateityje bus sunku grąžinti. Tai dar labiau sumenkins „Sodros“ galimybes mokėti pakankamo dydžio pensijas. Kita vertus, „Sodros“ pensijų sistemos tobulinimas — tik dalis problemos sprendimo. Žmonės patys turi jausti atsakomybę už savo ateitį, nepalikti visko savieigai ir nesitikėti, kad kažkas kitas jais pasirūpins“, — pastebi Ž. Šilėnas.
Pasak jo, daugiau nei 350 tūkstančių gyventojų jau nusprendė kaupti pensijai papildomai — tai rodo žmonių pasitikėjimą pensijų kaupimo sistema. „Šiuo pasitikėjimu turėtų remtis ir politikų sprendimai — būtina didinti kaupimo tarifą, kad žmonės senatvei sukauptų daugiau lėšų“, — siūlė Ž. Šilėnas.
Kad kaupti pensijų fonduose apsimoka, rodo ir Lietuvoje atlikta pensijų kaupimo sistemos dešimtmečio (2004–2012 m.) analizė. Tyrimo bendraautoriaus, Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto docento dr. Teodoro Medaiskio teigimu, vertinant visus pensijų fondus, visuose segmentuose iš pensijų fondų uždirbta dalis viršijo prarastą „Sodros“ pensijos dalį.
„Tam tikrais laikotarpiais buvo pastebimas ir neigiamas vertės pokytis, ypač krizės metu, kai vertybinių popierių kainos buvo smarkiai kritusios. Tačiau tai buvo labiau būdinga didelės rizikos pensijų fondų kryptims. Išvengti šių svyravimų įtakos nesudėtinga — reikėtų pensijas kaupti atsižvelgiant ne į gyvenimo būdą, o į gyvenimo ciklą, pastarasis turi lemti ir pensijų fondų krypčių pasirinkimą“, — teigė T. Medaiskis.
